Atmink – su tinkama pagalba ir visuomenės supratingumu bei palaikymu žmonės su psichikos negalia gyvena visavertį ir produktyvų gyvenimą. Psichikos negalią rekomenduojama vadinti psichosocialine negalia. Tai ne tik žmogaus sveikatos būklė, bet ir socialinės kliūtys – neigiamos nuostatos, baimės, pagalbos trūkumas.
Sveikiname ir linkime toliau trinti nepagrįstas baimes, steoreotipus, mitus, stigmą bei socialinę atskirtį.
2019 m. atliktas visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad 45 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi kaimynystėje su psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis. 51 proc. tokiems asmenims nenorėtų nuomoti būsto, o 40 proc. – būti kolegomis darbe.
Tokius rezultatus lemia įsišaknijusios stigmos ir mitai. Vienas iš klaidingų įsitikinimų – esą žmonės su psichosocialine negalia yra pavojingi, neprognozuojami, linkę dažniau ir sunkiau nusikalsti nei negalios neturintys žmonės. Šį stereotipą stiprina sunkių nusikaltimų siejimas su psichikos sveikatos sutrikimais, kuris labai dažnai – nepagrįstas. Tokia sąsaja, deja, dažnai vaizduojama ir žiniasklaidoje. Skelbiant tokius nusikaltimus nekalbama apie statistiką, kuri įrodo, jog žmonės su psichosocialine negalia nėra linkę nusikalti labiau nei kitos visuomenės grupės. Duomenys rodo, kad jie/jos dažniau tampa nusikaltimų aukomis nei agresoriais. Tariamas sveikumas negarantuoja, kad asmuo bus geras kaimynas, kolega ar žmogus. Charakterio bruožus bei elgseną formuoja kur kas daugiau veiksnių nei intelektas ar psichikos negalia.
Psichikos negalia vis dažniau įvardijama kaip psichosocialinė negalia. Tokį terminologijos pokytį (papildymą) lemia aplinkos poveikis. Neigiamas požiūris turi pražūtingas pasekmes. Žmonės, kurie turi psichikos sutrikimų, mato ir girdi, kad visuomenė į juos reaguoja kaip į nepilnaverčius, todėl ir patys gali pradėti taip jaustis, t. y. save stigmatizuoti kaip negalinčius, netikusius, nevertingus. Tai užkerta kelią ko nors siekti, gali kelti sunkumų atrasti motyvaciją judėti savarankiško gyvenimo link.
Požiūrio keitimas – tik vienas iš pirmųjų žingsnių, padėsiančių mums visiems. Turime kurti darbo vietas, pramogas ir kitas veiklas taip, kad jose galėtų dalyvauti ir tie iš mūsų, kurie turi psichosocialinę negalią. Tik matydamiesi ir bendraudami turėsime galimybę vieni kitus pažinti.
Kiekvienas žmogus, koks bebūtų jo intelektas ar psichikos sveikata, turi savo poreikius, emocijas, troškimus. Tik būdami supratingi, palaikantys bei atviri, kursime visuomenę, kurioje maloniau gyvensime visi.